Šį kartą įveikėme Kairiojo Nėries kranto turistinę trasą. Tiesą pasakius trasa sudarė gal tik ketvirtį maršruto :), bet JI TO VERTA.

Sumoje maršrutėlis ~ 90 km, užtruko apie 6 val., todėl labai sėkmingai numinamas per dieną. Nukakome iš Vilniaus į Avižienius, Sudervę, Dūkštas, Panerius, Rykantus ir grįžome į Vilnių.

Išvažiavus kiek anksčiau arba išvyką planuojant šviesesniu metų laiku, galima stoti prie ąžuolų karalienės ir karaliaus, apžiūrėti Dūkštų ąžuolyną, tada užsukti Karmazinų pilkapyną, o grįžtant paskutinius 25 kilometrus šiek tiek prasiilginti važiuojant per Trakus. Mes mynėme tieisi į Vilnių, nes buvo jau tamsu, bet paskutinioji atkapra autostrada buvo tikrai ne pati maloniausia.

Ryšium su laiko trūkumu, turistinio maršruto taip pat pilnai neišnagrinėjome, bet tai tik į naudą, kadangi liko proga nuvažiuoti ten su mašina ir prasivaikščioti gerą pusdienį, kadangi einant palei Neries kilpą susidaro apie 23 km. Kelyje gausu poilsiaviečių, labai gražūs upės vagos šlaitai ir puiki atmosfera.

Taigi, Matataka, ruoškis pasivaikščiojimui :)

Besidomintiems, maršručiukas detaliau: Kairiojo Neries kranto turistinė trasa.

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Vilniuje galima gan sėkmingai pahaikinti.

Štai ~4 val. maršrutukas, kurį sekmadienio rytą sukorė nedidelė grupelė vadovaujama EGO.

Rytas buvo ankstyvas, dėl to reikėjo pasveikinti saulę prasitempiant.

Saulę sveikino ir mėnulis bei kosminiai laivai brazdinantys dangaus platybes.

Dar maršruto pradžioje, užtikome instaliaciją vartotojiškumo tema su laisva improvizacija paskenduolės motyvais.

Nors dar ne bobų vasara, bet tiltas jau apžėlęs.

Pagaliau atsisveikinome su miesto artefaktais ir patraukėme laukais.

Upėmis…

Mišku…

Už TUPUTIŠKIŲ SERPANTINO… (taip, taip, Vilniuje yra serpantinas… ir TUPUTIŠKĖS :D), minutę paėję bėgiais susitranzavome pirmą pasitaikiusį automobilį, parvažiavome miestan.

… tuputiškės :]

p.s. vos nepamiršau paminėti … pasirodo Vilniuje yra zoologijos sodas! Pasakyti kur – negaliu, bet paėjus gerą galą mišku nuo Belmonto, galima rasti kuo puikiausią zoologijos sodą :)

I togo, 2008.06.20 – 2008.06.24, kuomet doras lietuvis, pasisukęs Maximos pusėn, privalėtų kalbėti mantrą “AČIŪ stipriam aloholiui, ačiū stipriam alkoho….”, atsukau maximai nugarą ir patraukiau kalnuosna.

Kokio velnio, paklausite Jūs? O gi to, kad ten:
a) Gražu
b) Viską ko reikia turi su savim
c) Nėra žmonių
d) Grynas oras
e) Galima gerti iš kalnų upės
f) Yr proga, ofiso kėdės dėka, lėkšta tapusią šikną pratampyt
g) Galima miegoti miegmaišyje (jei vietų chatoje nėra, lauke – po suoliuku)
h) Gali smirdėti, nesišukuoti, valgyti rankomis ir niekam nerūpės, nes ant 4 dienos, visi tokie pat tampa
j) Galima šokti ant uolos
k) Maudytis lediniame kalnų ežere

Kalbant apie maudymąsi ežeruose: keistas ten vanduo – iš toliau mėlynas atrodo, nors vienok, nusimaudžius mėlynas nepatampi :)

Bendrai paėmus, kalnuose slidinėti reiktų, bet jei jau sniego mažoka, galima bent vaizdų pasižiūrėt, bei su vietiniais slovakais pabendraut. Tiesa kalba jų nesuprantama: tipiškas šortukinis kalnų slovakas, sutiktas kalnuose yra labai daugoviškas, dažniausiai su ūsiukais, tačiau kalba lyg rusas per jėgą privestas lenkiškai kalbėt.

Nors ne bėda tai visai, kai gerą galą palipęs tik su savo kompanionais, sutinki žmogų, tai tarptautine kalnų kalba susišneki. Svarbiausia pasisveikinti teisingai: “Ahoi” arba “Češč” :) Šituos žodžius net kalnų ožiai supranta.

O kokia laimė, po 8 valandų ėjimo horizonte pamatyti chatą!

Žemiau yra kadras iš Rysy – aukščiausios Lenkijos viršūnės, estinčios pasienyje su Slovakija.

Yra ant Rysiaus tokia taburietka, kur galima horizontais netrukdomai pasidžiaugt ir užtarnauto poilsio minute pasimėgaut.

Vien-žo, nėr čia ką daug kalbėt, gerai ten, ir tiek :)

Nepaisant to, kad tiek pirmyn, tiek atgal skridau lėktuvu, kuris vadinasi Fokker, skrydis buvo sėkmingas :)

Skridau ne šiaip sau, o su tikslu: savaitę tryniausi kaime, kuris vadinasi Herräng, tai yra legendinė vieta, kur į šokių stovyklą, daugiau nei mėnesiui suvažiuoja Swingo eros stabai ir fanatai iš viso pasaulio. Stovykloje vyksta pamokos, vakarėliai ir kitos kultūrinės veiklos. Tai yra puiki proga pasiklausyti gyvų legendų, tokių, kaip Sugar Sullivan, Down Hampton, Frank Manning (kuris, deja, šiemet neatvyko dėl klubo operacijos).

Šiame kadre yra Dawn, skaitanti paskaitą. Iš tiesų puiku gyvai matyti žmones, kurie jau yra įsiamžinę istorijoje.

Užmeskit akį į vieną iš Herrango oldtimerių, aukščiau matytosios Dawn bendraamžę, Sugar Sullivan šokančių Savoy Ballroom.

[youtube http://www.youtube.com/watch?v=oLRwdJhFvps]

Trumpai Herrang Dance Camp galima apibūdinti taip: pusryčiai, šokiai, šokiai, pietų miegas, šokiai, šokiai, vakareinė, miegas, vakaro susirinkimas, šokiai, šokiai, miegas, pusryčiai… :)

Tiesa, Švedijon atsibeldėm penktadienį iš karto po darbo, tad iki šeštadienio buvo puiki proga pasibastyti po vakarėjantį Stokholmą.

Miestas gražus, bet brangus :)

Reikėjo švelnaus defibriliatoriaus palytėjimo, kai už bandelę su dešrele bei bokalą alaus paplojau ~30 lt :)

Bet vis tiek – gražus…

Pasidavę senamiesčio žavesiui, nusprendėme įgyvendinti ad hoc projektą – “Tarptautinė kultūrinė rekreacija urbanizuotose erdvėse”.

Kitais žodžiais tariant, šlifavome šaligatvius iki paryčių…

… o po to lūžome ant suoliuko.

Pastebėjimas: dauguma vietinių, išmainė tiek automobilį, tiek peškomobilį į dvirates bipedalines transporto priemones, kurių įvairovė prašosi atskiros analizės.

Kitą kartą svečiuojantis čia, reiktų skirti daugiau dėmesio ultra stilingiems retro dviračiams, kurių čia apstu!

Šį kartą tiek, iki :)

Manau, kad kiekvienas žmogus yra savotiškai gražus savo vidumi (kaulais ir vidaus organais) :)

O gal net ir pasilaidot smagu būtų kokiam stikliniam karste, kad vaikaičiai galėtų pažiūrėti, koks sulinkęs buvo senelio stuburas nuo kiurksojimo prie skreitinuko (laptop).

Fotovartojimas, mano subjektyvia nuomone, prasideda nuo sprendimo išnešti savo subinę į netradicinę erdvę (tradicinės erdvės: a. darbo b. gyvenamoji), baigiasi – fotonuotraukų talpinimu į tinklaraštį. Pastaruosius keletą mėnesių tai atrodo neleistina prabanga.

Subinės išnešimas įvyko bene priverstinai… Užrakto pleškinimas – natūraliai…

O, bet, tačiau, kadangi miraprijatijus (EEPG meeting) praėjo, lauke lyja lietus, o viešbūtis turi nemokamą net’ą… galima leisti sau ir kokį postą parašyt :)

In general, Čekija smagi šalis, kainos vizualiai beprotiškos, bet kadangi viską reikia dalinti iš 10 – priimtina :) Prahoje, dėl nenusakomų priežasčių, jaučiuosi visiškai kaip Vilniuje.

Respektas čekučiams, kad turi H&M, nes tai praktiškai vienintelė parduotuvė turinti man priimtiną asortimentą, modelius, dydžius ir ofkoz – kainą.

Vietiniai žino kas yra geras maistas, per pastarąsias 2 dienas teko pračekinti 2 viešojo maitinimo įstaigas, kurių abi pasižymėjo labai teisingu skoniu, porcijos dydžiu ir komplektuojamu alumi.

Kad būtų pusiausvyra, pavardinsiu ir MINUSĄ – čekutės pobaisės. Tiesiog nesimpatiškos :) Matyt per dažnai pasimėgauja anksčiau paminėtuoju privalumu.

Taigi, have a nice day, einu pavalgyt ir pagerti urkvel pilsner.