Posts Tagged ‘Peizalionės’

Vakar buvo Joninės, šiandien ore tvyro atostogos. Miestas tuščias. Nuo pat ryto toks jausmas, lyg darbe šeštadienį sėdėčiau. Atostogų nuotaikos traukia mintis į tolį. Į kalnus. Ypač kai apsidairius aplink trūksta 2 palatos draugų išmynusių į Alpes. Pabandysiu keletu nuotraukų įpūsti rusenančias atostoginių minčių žarijas :)

Ukrainoje, Kryme, netoli Jaltos, Чатырдаг (Čatyrdag) kalno šlaite yra ola, kuri vadinas Эмине-Баир-Хосар (Emine-Bair-Chosar), lietuviškai tai reiškia “mamutų ola”.

Mamutų ola

Mamutų, nes anksčiau į šią olą įėjimas buvo per šulinio pavidalo skylę žiojėjančią žemėje, pro kurią įkrito mamutas, kuris taip ir liko  voliotis. Vėliau piemenys olą apsodino medžiais, kad jų ganomi gyvuliai nekristų į olą.

Mamuto kauliukai

Pilna ten visokių stalaktitų, stalagmitų, stalagmatų, požeminių dvisluoksnių ežerų, grybų, šokolado kalnų ir sienų iš stuburų.

Akmeninis grybas

Požeminių ežerų vanduo stipriai prisotintas mineralinių medžiagų, todėl jo paviršiuje formuojasi mineralinė plėvelė. Kartais ji tiek sustorėja, kad ežero paviršiuje atsiranda akmens sluoksnis. Toliau besikaupiantis vanduo pradeda formuoti antrą ežero aukštą. Žemiau esančioje nuotraukoje matyti išdžiuvęs dviejų sluoksnių ežeras.

Išdžiuvęs dvisluoksnis požeminis ežeras

Sienutė iš stuburiukų

Kalnas šokolado su karamele

Olos šeimininkas - Tamsusis Speleologas

Širšių lizdas

Akmeniniam varvekliui užaugti reikia daug laiko. Centimetras susiformuoja per tūkstantį metų. Atrodo, kad stalagmatas (tas iš viršaus) tuoj tuoj pasieks stalaktitą (tą iš apačios), juk liko vos centimetras, o iš tiesų reikės dar tūkstančio metų. Senos legendos byloja, kad tai suakmenėję įsimylėjėliai, laukiantys, kol pagaliau jų lūpos susilies ir jie galės būti kartu.

Įsimylėjėliai tūkstančius metų laukiantys kol jų lūpos susilies

Menė

Varvekliai

Saldumynai, irisai, kremai, tortai ir chalva

Bankuchenai

Nepamiršk - priešas klausosi

Lyrinis nukrypimas …

Praeitis plaikstosi vėjyje kaip voratinkliai, po truputį prarasdama formą. Fotografuoju. Bandau įamžinti akimirką, užfiksuoti ir užšaldyti ką patiriu. Pliauškinu jūros brizą, meilę, vėsų olos orą karštą vasaros dieną, jaudulį ar delfinus juodojoje jūroje.

Pykstu ant smegenų, kurios leidžia nugrimzti praeičiai į dumblą. Kai kurių akimirkų ypatingai gaila, norėtųsi jas užšaldyti, neleisti išblėsti. Turėti viduje kertelę, į kurią grįžęs vėl galėčiau išgyventi tą patį.

Fotografuoju. Vis bandau įamžinti akimirką, užfiksuoti ir užšaldyti ką patiriu, gaminu mažus lėkštus gyvenimo fragmentų atspindžius, nepasiduodančius laiko erozijai.

Jei tu manai, kad tu manai, tai nemanyk, ka tu manai, nes kai manai, kad tu manai, tai ne manai, o tik manai, kad tu manai.

© Jurgos senelis

Paliekant žmogų, širdyje lieka gyventi maža jo replika. Nedidelis autonomiškas jo pasaulio suvokimo ir jausmų įspaudas. Replika tęsia gyvenimą atskirai nuo originalo. Originalas sau, replika sau. Replikos būna įvairių emocinių atspalvių. Raudonos, žalios, baltos. Kaip pridera įspaudui, geriausiai atspindėdamos labiausiai įsiminusias originalo savybes. Nebūtinai visas, bent jau tas, kurios paliko ryškiausią įspūdį. Jei išsiskyrimas buvo skausmingas – žeidžiančias, jei lūdnas – melancholiškas, jei linksmas – patrauklias. Įspaudas panašus į ilgo išlaikymo fotografijoje užfiksuotą šokantį žmogų. Vietos, kuriose jis buvo ilgiau išlieka ryškensės, ten kur buvo apšviestas, galima aiškiai įžvelgti detales.

Dileksos šokių vakaras, 2009 05 29. Diena kai laimėjau soliariumo abonementą geros nuotaikos formulės konkurse.

Bendravimo gijai su originalu po truputį nykstant, dialogas persikelia į vidų. Pasidaro sunku atskirti, kurie atsakymai yra savininko, kurie – replikos.

Laikui bėgant visos replikos niveliuojasi, netekusios veido susilieja ir tūno, laukia, kol netikėtas įvykis ištrauks kurią vieną už pakarpos ir paklaus – “O ką tu apie tai manai?”. Daug atsakymų galima iš jų išgirsti. Kartais piktų, kartais kategoriškų, kartais kaltinančių.

Kažkada pakomentavau palatos draugo nuotrauką Picasa Web, dabar pastebėjome, kad mūsų pasišnekėjimą Google’as automatiškai išvertė į anglų kalbą. Dabar komentarai po nuotrauka matomi dviem kalbom.

Andriaus nugara jo paties nuotraukoje su dvikalbiais komentarais

Nors 100% iki šiol matytų automatinio vertimo sistemų tekstą išverčia ne ypatingai gerai, bet imant domėn Google mastus ir pajėgumus visai tikėtina, kad po 5 metų visas internetas kalbės viena kalba – savo gimtąja. Ypač kai vertimo įrankis prieinamas visiems per Google translate API.

Na gerai gerai, jei žmoniško vertimo negausime, tai bent pasijuokti į valias bus galima.

Kadaise buvo toks Babelio bokštas, kurį žmonės statė, norėdami pasiekti dangų. Ir tarė Viešpats:
- „Žiūrėk! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų sumanymų pradžia! Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam.“

Dabar atėjo naujas Viešpats ir pakartos istorijos scenarijų tik  atvirkščiai. Žmonija taps viena tauta, visi kalbės ta pačia kalba ir ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo.

Deja deja… automatinės vertimo programos tarpasmeniniam bendravimui į galvas kol kas dar niekas neįdėjo. Teisus buvo Kamiu, nors ir pradėsime šnekėti tais pačiais žodžiais, bet vis vien visi apie skirtingus dalykus :) Taip, kad nereikia pervertinti naujojo Viešpaties.

Mūsų teisininkė vėluoja parašyti raštą kompanijai, kuri vėluoja mums atlikti darbus. Paradoksalu…