I togo, 2008.06.20 – 2008.06.24, kuomet doras lietuvis, pasisukęs Maximos pusėn, privalėtų kalbėti mantrą “AČIŪ stipriam aloholiui, ačiū stipriam alkoho….”, atsukau maximai nugarą ir patraukiau kalnuosna.

Kokio velnio, paklausite Jūs? O gi to, kad ten:
a) Gražu
b) Viską ko reikia turi su savim
c) Nėra žmonių
d) Grynas oras
e) Galima gerti iš kalnų upės
f) Yr proga, ofiso kėdės dėka, lėkšta tapusią šikną pratampyt
g) Galima miegoti miegmaišyje (jei vietų chatoje nėra, lauke – po suoliuku)
h) Gali smirdėti, nesišukuoti, valgyti rankomis ir niekam nerūpės, nes ant 4 dienos, visi tokie pat tampa
j) Galima šokti ant uolos
k) Maudytis lediniame kalnų ežere

Kalbant apie maudymąsi ežeruose: keistas ten vanduo – iš toliau mėlynas atrodo, nors vienok, nusimaudžius mėlynas nepatampi :)

Bendrai paėmus, kalnuose slidinėti reiktų, bet jei jau sniego mažoka, galima bent vaizdų pasižiūrėt, bei su vietiniais slovakais pabendraut. Tiesa kalba jų nesuprantama: tipiškas šortukinis kalnų slovakas, sutiktas kalnuose yra labai daugoviškas, dažniausiai su ūsiukais, tačiau kalba lyg rusas per jėgą privestas lenkiškai kalbėt.

Nors ne bėda tai visai, kai gerą galą palipęs tik su savo kompanionais, sutinki žmogų, tai tarptautine kalnų kalba susišneki. Svarbiausia pasisveikinti teisingai: “Ahoi” arba “Češč” :) Šituos žodžius net kalnų ožiai supranta.

O kokia laimė, po 8 valandų ėjimo horizonte pamatyti chatą!

Žemiau yra kadras iš Rysy – aukščiausios Lenkijos viršūnės, estinčios pasienyje su Slovakija.

Yra ant Rysiaus tokia taburietka, kur galima horizontais netrukdomai pasidžiaugt ir užtarnauto poilsio minute pasimėgaut.

Vien-žo, nėr čia ką daug kalbėt, gerai ten, ir tiek :)