Debiutą užskaitau :) Atbėgom net ne paskutiniai – 26 iš 30!

Maršručiukas:

Brief’as:

• Hydrapakas (toks maišas vandeniui kuprinėje, su šlanga išvesta į išorę gėrimui) yra labai patogu.
• 6 valandų pasilakstymui reikia 1 l. vandens, 4 šokoladukų ir kur kas mažiau pastangų nei galėtų pasirodyti.
• Bėgant kur kas šilčiau negu stovint.
• Kad ir koks stiprus būtų ciklopas, vis vien nesimato, gairelės kuri yra už kalniuko ar medžio.
• Šitas išplaukia iš ankstesnio – mintis pasilikti didžiąją dalį punktų grįžimo kelyje nebuvo pati geriausia, kadangi tamsoje orientavimosi varžybos tampa nesiorientavimo fiesta.
• Tam tikrais momentais, kai vaizdas liejasi akyse ir galva atsijungia iš nuovargio, labai gerai turėti komandos draugų, kurie vis dar gali skaityti žemėlapį ir žiūrėti kompasą.
• Prie ežeriukų, kurie aukščiau esančiame žemėlapyje pažymėti punktu “High” yra puikių vietų pastovyklauti.

I togo, linkėjimai visiems besiorientuojantiems ir nesiorientuojantiems!

p.s. pirty netyčia pasivogiau kažkieno termokelnes. Jei kas pasigedote – praneškite, mielai grąžinsiu.

Praeito savaitgalio pabėgimas buvo į Karmazinų pilkapyną, Dūkštų ąžuolyną ir kairiojo Neries kranto regioninį parką pėstute. Diskursas: vis norisi rašyti Nėries (su Ė), čia tikriausiai nuo mokyklos laikų, kai ant sąsiuvinio raičiau S. Nėries vidurinė…

Trumpai tariant – geras 2 dienų pasivaikščiojimas, kaip ir žadėta Matatakai įveiktas ne tik ratais, bet ir pėdomis.

Taigi, visiems suinteresuotiesiems pakeleiviams – maršručiukas, kurį praėjome atstumas ~33 km, vidutinis greitis ~5 km/h.

Pastabėlė – atkarpa nuo Karmazinų pilkapyno iki ąžuolyno – važiuota mašina, tai reiktų kokius 5 km. atimti iš 38 km pasivaikščiojimo.

Keletas kadrų:

Nepaisydamas sinoptikų pažadų, oras buvo visai puikus, kol ėjome pas Karmazinus, mus lydėjo puikus saulėlydis.

Be gražaus oro ir laisvalaikio trasų, ten pasirodo yra ir dvasiška – energetiškai aktyvių, meridianus pravalančių pasivaikščiojimų vietos. Pavyzdžiui moterų ir vyrų sveikatingumo takai. Jup – keistais šniūriukais pažymėti takučiai, kuriais apsižergus einant turėtumei pasikrauti energijos. Apie tai mums paporino vietoje sutiktas Karmazinas, kuris aukščiau pateiktoje nuotraukoje seka paskui Matataką. Gan keista pasirodė sutikti žmogų pasakojantį apie tai, kaip TEISINGAI reikia naudotis energetiniu taku ir moralizuojančiu apie netinkamą mūsų požiūrį į energetiką ir biolaukus, kai tuo pačiu metu jo kišenėje esantis mobilus pradeda giedoti svajingą moliodiją… :P Esmi paranormalių reiškinių skeptikas, tad neįsižeiskite visi tuo tikintys – man tai atrodo juokinga :)

Štai čia užfiksuotas šventvagiškas vyro ėjimo moterų sveikatingumo taku aktas:

O čia, buvome pažiūrėti, kaip tatai atrodo ąžuolų karalienė:

Kur karalius? Paklausite Jūs. Ogi supuvo – atsakysiu aš. O ką tuos puvėkus fotografuot. O gal nesupuvo, gal kažkas grindis susidėjo…

Čia matyti, kaip atrodo mūsų kuklus būstas.

Pastebėjimas/autoironija: kadangi esame tech-freak’ai, o vienas iš pagrindinių akstinų kulniuoti į laukus – pažaisti su turistiniais pričindilais, kaip kad ciklopas (su Luxeon K2 diodu), primusas, bachilos, termo apatiniai, ultralait netbookas skirtas žiūrėti filmus kelionėje ar kiti žaisliukai, tai ir paprasčiausių dalykų pasidaryti nemokame, to pasekoje, laužo užsikurti nesugebėjime. Valgyt darėmės ant dujinio primuso. Visai neskautiška, bet žiauriai patogu :P

I togo, atsigulėme rudenį, atsikėlėme – žiemą. Išvados – vėjas žiemys palapinę košia kiaurai, vasarinis miegmaišis, kurio komforto temperatūra 9 laipsniai, visiškai netinka miegojimui prie minus 3, suvalgyti vieną bendražygę ir apsikloti jos miegmaišiu šaltą žiemos rytą – malonumas.

Gan blevyzgot, ryt bandysim savo jėgas rogaininge prie Bubių. Reik eit ilsėtis.

Daugiau info pas Matataką.

Nuoširdžiai Jūsų,
Tech-savvy, Pėstutis Vulgaris.

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Vilniuje galima gan sėkmingai pahaikinti.

Štai ~4 val. maršrutukas, kurį sekmadienio rytą sukorė nedidelė grupelė vadovaujama EGO.

Rytas buvo ankstyvas, dėl to reikėjo pasveikinti saulę prasitempiant.

Saulę sveikino ir mėnulis bei kosminiai laivai brazdinantys dangaus platybes.

Dar maršruto pradžioje, užtikome instaliaciją vartotojiškumo tema su laisva improvizacija paskenduolės motyvais.

Nors dar ne bobų vasara, bet tiltas jau apžėlęs.

Pagaliau atsisveikinome su miesto artefaktais ir patraukėme laukais.

Upėmis…

Mišku…

Už TUPUTIŠKIŲ SERPANTINO… (taip, taip, Vilniuje yra serpantinas… ir TUPUTIŠKĖS :D), minutę paėję bėgiais susitranzavome pirmą pasitaikiusį automobilį, parvažiavome miestan.

… tuputiškės :]

p.s. vos nepamiršau paminėti … pasirodo Vilniuje yra zoologijos sodas! Pasakyti kur – negaliu, bet paėjus gerą galą mišku nuo Belmonto, galima rasti kuo puikiausią zoologijos sodą :)

Antakalnio kapinės. 2007-11-02 23:29. Gal kas matėte šviesoje, kam šis paminklas skirtas?

Neradau kompanijos pasibastyti po kapines vidurnaktį, na bet ką ten ir prieiškosi, kai viskas vyksta spontaniškai :) O visi save gerbiantys snobai tūno šiltuose urveliuose.
Nors esu ne ką prastesnis snobas, apturėjau pramogą vidury nakties, vienas pasibastyti po kapus. Nėra taip baisu, kaip galėtų pasirodyti, ypač kai kapai parodomieji, o visi šlaitai žvakutėmis nusmaigstyti.

Viena iš tokių “paradinių” vietelių ir matosi kadre.

Suma sumarum, vėlinės, ruduo, ganėtinai keistas metas, reiktų pakontempliuoti apie būties efemeriškumą, egzistenciją ir galų gale – mirtį. Požiūryje į mirtį solidarizuojuosi su pietų Amerikos senosiomis kultūromis, kurios visą šį reikalą laiko didele laime. Iš kitos pusės, juk tai ne gyvųjų diena, nėr čia ko apie save tiek galvot :)

Et, pridėsiu dar vieną, ne tokią paradinę… kaip mano vyr. fotokritikė pasakė: “Rakursas įdomus” :P

Namiškiai sako, kad jei to diedo nebūtų, nuotrauka būtų geresnė, o man atrodo atvirkščiai – tas sugrįžtantis namo senis, toks rudeniškai ilgesingas, vienišas. Nežinia ar grįžta jis pas savo senę, ar į tuščius namus – eina lėtai, pavargusiais žingsniais, gal žino, kad jau nebėra kur skubėt. Vis tik ruduo jau čia…