Savaitės pradžioje vėjai nupūtė į Kölną. Žiūrėjau kokius vadovėlius leidžia biurgeriai. Tuo pačiu užsukau į šokolado muziejų, kuriame tamsiose pakampėse tūnojo senoviniai actekų gyviai.
Actekų Miau
Actekų Au
Tas kur šeria Miau ir Au
Kodėl actekai? Ogi todėl, kad šiai tautai žiauriai pasisekė, kad nepasisekė. Daugiau nei prieš 3000 metų jie bandė pasigaminti kažką panašaus į alų, bet nesėkmingai. O pasisekė, nes nesėkmės rezultatas buvo – šokoladas. Ech, kad visos mano nesėkmės būtų tokios :P
BETT paroda yra didžiausias pasaulyje švietimo technologijų renginys vykstantis Londone. Šiemet jį lankėme sausio 14-16 dienomis. Pabandysiu grubiai apžvelgti pagrindines tendencijas.
Kiekvieną kartą važiuodamas į parodą tikiuosi kažko naujo, bet kiekvieną kartą pamirštu, kad švietimas nėra sritis stovinti technologiniam ar kūrybiniam avangarde.
Turėjau vilčių pamatyti, kaip elektroniniai skaitytuvai ir elektroninės knygos dramatiškai pakeičia mokymosi procesą, tačiau skaitytuvams pritaikytų produktų neradau, to patį skaitytuvą mačiau vieninteliame stende. O juk neretai mokiniai perka net po du vadovėlio komplektus, kad nereiktų nešiotis. Vieną palieka mokykloje, kitą laiko namuose. Tokio sprendimo kaina vienam dalykui, metams gali sudaryti iki 150 Lt. Sudėjus dubliavimo kainą skaitytuvas galėtų atsipirkti per kelis metus. Turbūt būtų vienas fantastiškiausių dalykų, jei visi vadovėliai sutilptų į vieną lengvutį prietaisėlį. Fantastišku jis liks ne mažiau 5 metų :)
Norėjau pažiūrėti, kiek pasaulis yra pažengęs mokymosi socialiniuose tinkluose klausimu. Pamačiau ankstesniais metais stebėtą tęstinumą. Visi kalba apie mokinių e-portfolio blogų pavidalu ir wiki panaudojimą bendradarbiavimui. Karts nuo karto šmėsčioja twitteris ir dar kelios smulkesnės panašaus pobūdžio platformos. Pasikeitė tai, kad sumažėjo entuziazmas vikių ir blogų atžvilgiu.
Matyti, kad anksčiau labai stiprūs offlininiai produktai po truputį užleidžia savo dominuojančias pozicijas internetiniam turiniui. Internetines ir neinternetines priemonės funkciniu požiūriu jau beveik susilygino, todėl pagrindinis faktorius lemiantis paplitimą – distribucijos paprastumas.
Microsoft gan stipriai laikosi rinkoje. Yra nemažai sprendimų SharePoint platformai. Mačiau kelis produktus Silverlight pagrindu.
Žiūrėdamas į tai kas vyksta pasaulyje ir tai ką leidžiame mes matau daug skirtingų strategijų ir metodų, tačiau daugumai jų būdinga problema – uždarumas. Dažniausiai naudojama Flash technologija, PDF ar kitos, kurių failai yra uždari. Pedagogas negali jais manipuliuoti. Tai yra stiprus progreso stabdis. Naudojant formatą, kurio failų negalima laisvai redaguoti, gamintojas prisiima visažinio rolę ir grįžta į pirmos kartos interneto filosofiją. Neesu MS fanas, tačiau manau, kad mokyklai reiktų daugiau medžiagos powerpoint reprezentacijų forma ar word dokumentais. Kad mokytojas galėtų pats pasiredaguoti medžiagą, išsiimti jos dalį ar leisti vaikams ją panaudoti savo kūrybiniuose darbuose.
Na o čia truputis vaizdinės medžiagos, kurią šiandien gavau iš direktorės post’ui pagyvinti. Kelionės pabaigoje pasijutau kiek nualintas. Žodis nualintas čia gal ne visai tinka, nes Guiness turbūt ne visai alus :P
Padidėjusio žinių bagažo prislėgti ilsimės oro uoste
Évora – miestukas kuriam skyriau vieną dieną Portugalijoje. Jis yra 130 km. nuo Lisabonos arba 2 valandos gražių vaizdų pro langą (arba miego:) traukiniu.
Pagrindinis vizito ten tikslas buvo Capela dos Ossos. Tai 15-16 a. koplyčia, pastatyta iš daugiau nei 5000 žmonių kaulų. Turbūt tais laikais buvo visai nekokia situacija su statybinėmis medžiagomis.
Capela padaryta mažiausiai iš 5000 žmonių kaulų
Virš koplyčios įėjimo arkos yra išgraviruoti žodžiai Nós ossos que aqui estamos pelos vossos esperamos - „Mes, kaulai gulintys čia, laukiame tavųjų“. Tai turbūt ilgiausia portugališka frazė kurią išmokau :)
Neblogas būdas pasilaidoti - prisilipdyti savo skeletą ant sienos... nuomotam bute :p
Ant sienos kabo dekoro elementas, kurio nenorėtumėte matyti savo svetainėje.
Vyro ir vaiko griaučiai su odos likučiais
Capela dos Ossos yra viena iš Igreja de São Francisco koplyčių
Vaizdelis įspūdingas, bet ypatingos atmosferos nesijaučia, matyt ją išvėdino turistai :)
Marija ir kūdikėlis
Eina peklon kaip gerai būtų grįžti ten :) Žmonės kalba, kad dabar ten virš 20 laipsnių šilumos… Ech :)
Kažkur po 2 valandų budraus miego traukinyje, pasiekėme paskirties tašką.
Tikslas - Marcinkonys
Tarėme kelis palaikymo žodžius nuostolingajam ir patraukėme tyrinėti apylinkių.
Iš Vilniaus per Varėną į Marcinkonis traukinys atvyksta tris kartus per dieną
Ilgai netrukę užkalbinome teritorine prasme didžiausio Lietuvos kaimo stoties darbuotoją, kuris papasakojo, kad šiai stočiai netrukus sukakos 150 metų, ji yra autentiškos konstrukcijos ir pastatyta iš “staradrevo”.
Paslaugus stoties darbuotojas pasidalino žiniomis apie stotį ir Marcinkonis
Sužinoję kurioje pusėje Čepkelių raistas, parduotuvė, paštas ir biblioteka, patraukėme centro link.
Nežinau kokių genetinių mutacijų dėka, vietiniai gyventojai yra gerokai mažesnio nei vidutinis ūgio.
Vidutinio ūgio Marcinkonių gyventoja grįžta namo iš parduotuvės KOOPS
Dar kartą kirtome geležinkelio infrastruktūrą ir patraukėme Čepkelių raisto link.
Marcinkonys - paskutinė maršruto stotelė
Toliau kelio nebėra - Baltarusijos toliai pasiekiami tik žvilgsniu
Techninė profilaktika parodė, kad įrengimai veikiai patikimai
Apie nepriekaištingą įrengimų veikimą pranešėme sutartiniu ženklu, gulėjusiu greta bėgių
Vingiuojantis takelis vedė mus rasito link.
Vingiuotasis
Vištiena
Kuro atsargas naudojome taupiai, tačiau jau kelionės pradžioje paaiškėjo, kad prognozės buvo optimistinės.
Originalaus gėrimo etiketėje puikuojasi užrašas "Receptas pripažintas išradimu"
Kai kojos pradėjo nebelaikyti, teko eiti rankomis.
Keliauninkas ilsina kojas
Netikėtai kelią pastojo draudžiamieji ženklai. Buvome įgavę drąsos, todėl perspėjimų nepaisėme.
Nusikaltimo vietoje užklupti pažeidėjai slepia veidus iš gėdos
Ir štai! Pagaliau! Pasiekėme legendomis apipintojo Čepkelių raisto pakraštį.
Čepkelių raistas!
Vietovės klimatas yra vidutinių platumų, pereinamasis iš jūrinio į kontinentinį. Tačiau, lyginant su kitais Lietuvos rajonais, pasižymi didesniais sezoniniais temperatūros kontrastais. Raisto apylinkėse vasara bene šilčiausia Lietuvoje.
- Wikipedija
Nesuvaldomas džiaugsmas
Ech, kiek teigiamų emocijų sukėlė įspūdingos Čepkelių raisto apylinkės.
Patikino mus KOOPS prekybos centro pardavėja paklausta nuomonės apie kaimo alubarį. Tai paskatino mus išsiaiškinti, kodėl ši vieta prieinama ne kiekvienam
"Dėmesio, atsinešti alkoholiniai gėrimai ir maisto produktai kavinėje vartoti griežtai draudžiama"
Priežastis buvo akivaizdi. Taupi kooperacininkė negalėjo susitaikyti su griežtomis taisyklėmis.
Tiek fiziškai, tiek dvasiškai pakylėti ir patenkinti kelione grįžome atgal į Vilnių.
Tuo ir baigsiu savo trumpą pasakojimą apie šilčiausią, didžiausią, humoro grupelės “Spanguolė” garsinamą Lietuvos kaimą – Marcinkonis.
Perskaičiau delfyje straipsnį apie neigiamą laiko sukiojimo įtaką žmogaus organizmui nusprendžiau 25 valandą skirti malonumams ir kompensuoti žalą pasinerdamas į teigiamus atsiminimus iš pastarosios kelionės į Lisaboną.
Pirmąją naktį įėjus į namus, kuriuose praleidau savaitę, mane pasitiko savadarbis įtaisas – laisva improvizacija domofono tema. Kadangi telefonspynės laiptinėje nėra, per 3 aukštus eina virvutė apačioje pririšta prie užrakto. Truktelėjus už jos – sklendė atšaunama ir nereikia lipti laiptais įleisti svečių.
Virvutė spynai atidaryti tęsiasi nuo durų iki 3 aukšto
Net gyvenant pirmame aukšte patraukdavom virvutę, kad nereiktų žengti tų keletos žingsnių iki durų. Mechanizmas paprastas, bet efektyvus.
Prisipažinsiu, piečiau keliavau pirmą kartą. Visos ligšiolinės kelionės apsiribojo centrinės europos sostinėmis, slovakijom, baltijos šalim ir šiaure, na dar truputis Ukrainos, todėl net nenutuokiau su kuo susidursiu. Vienas iš nustebinusių dalykų buvo žmonių paprastumas. Tikėjausi, kad visi bus madingi metroseksualai arba mačio gyvenantys aukštos kokybės stilinguose būstuose prie vandenyno. Žiūrint į juos supratau, kad nuo lietuvių jie nedaug tesiskiria, anei mačio, anei gyvena baisiai kietai. Paėmus lietuvį, pašildžius jį saulėje, kad atsitiestų nuo šalčio susigūžusi nugara – išeitų puikus portugalas. Tik va tas paprastumas, tai yra nebijojimas pasirodyti tuo kuo pats iš tikrųjų esi. Drąsa būti savimi. Būnant savimi mokėjimas priimti žmones tokiais kokie jie yra. Jei pats nesidedi esąs neklystantis supermenas (vyrukas kuris dėvi triusikus ant kelnių), esi ne kartą nuoširdžiai suklydęs. Nuoširdžiai tikėjęs savo teisumu, bet suklydęs ir supratęs savo klaidą. Kadangi įvaizdis neįpareigoja, visai tikėtina, kad esi net ir pripažinęs savo klaidą. Todėl ir pats supranti, ką reiškia klysti. Kad klaida ir pasėkmės protingą žmogų pati pamoko ir nereikia jam papildomo balasto krauti smerkiant ar klijuojant etiketes. Aišku klausimas ką pavadinsi klaida ir kokiu ekvivalentu remiantis nustatysi, kad tai jau yra klaida? Jei niekas nesmerkia, tavęs už tai koks esi ir ką darai, gal ir klaidų niekas nedaro? Mechanizmas paprastas, bet efektyvus.
Iš tiesų nė velnio nepažinau aš tų portugalų, įspūdis to paliko, nes gyvenau pas lietuvius kurie yra nesusigūžę.
Pakalbėję, pasitarę, nusprendėme, kad metas aplankyti Portugalijos karališkosios šeimos vasaros rezidenciją Sintroje. Kadangi karaliai šiais laikais egzistuoja tik pasakose, kelionė taip pat pasitaikė ne ką mažiau pasakiška.
Ėjom ėjom ėjom
Pėsčiom ėjom 3 naktis ir 3 dienas, bet niekur toli nenuėjom, nes pasirodė, kad ėjom ne į ta stotį, tad supratę savo klaidą kaip mat grįžome į teisingą kelią.
Savo traukinį atpažinome iš raudonos kraujo spalvos
Pakeliui teko bendrauti su vietiniais. Jie buvo ksenofobai, todėl bendravo su mumis atsargiai, tarsi per stiklo sieną.
Atsargieji vietiniai
Į tikslą nukakome sėkmingai. Čia iš karto puolėme tikrinti ar mūsų turimas žemėlapis nemeluoja. Sutapo viskas išskyrus užrašą didelėmis raidėmis. Ant mūsiškio buvo parašyta “Lisboa”, ant vietinio – “Sintra”. Klastos čia neįtarėme, kelionei tokie smulkūs neatitikimai kliūčių nesudarė.
Sintros žemėlapis
Sintros prieigos buvo išdabintos bauginančiomis galvomis, išgąstingu žvilgsniu stebinčiomis praeivių žingsnius. Tai tikriausiai kritę atėjūnai nebyliai perspėja apie tykančius pavojus.
Nebylus perspėjimas apie tykantį pavojų
Norėdami patekti į karališkąją vasaros rezidenciją turėjome kirsti pasakų sodą ir pakilti į kalną, kurio viršūnę gaubė migla. Sode mus viliojo pauostyti nuodingi žiedynai.
Ištroškę ir pavargę stojome prie jaunystės šaltinio, iš kurio gerdami vietiniai niekada nepasensta.
Gerdami iš stebuklingo šaltinio vietiniai lieka amžinai jauni
Net ir atsipalaidavę poilsiui nuolat įtemptai stebėjome aplinka bandydami išvengti sarginių puošybinių detalių užhipnotizuojančių nekviestuosius ir nuvedančių juos į pražūtį.
Hipnodiskiniai puošybos elementai
Išbadėjus po ilgos kelionės teko vogti mūro sienomis apsaugotus uždraustus vaisius.
Uždraustieji vaisiai čia atitverti aukštomis mūro sienomis
Deja, tik vėliau supratome, kad tai buvo spąstai.
Paragavę vaisių negrįžtamai susitraukėme
Įveikę pirmąjį išbandymų ratą pasiekėme ūkanotojo kalno prieigas, kurį kaip kokį Olimpą gaubė klaidinanti migla.
Kalną gaubė migla
Mūsų smegenis iščiulpti kėsinosi nuo medžių kabančios užsimaskavusios gyvatės.
Gyvatės kabo ant medžių užsimaskavusios ir kesinasi į smegenis
Teko įveikti vaiduokliškus gynybinius įtvirtinimus.
Vaiduokliško vaizdo gynybinis bokštas
Juose įkalintos furijos laidė užkeikimus, tačiau neįveikė mūsų valios.
Furijos buvo įkalintos gynybiniuose bokštuose
Pakeliui matėme užkerėtą princesę ilgesingu žvilgsniu žiūrinčią į tolį ir laukiančią savo princo ant sparnuoto žirgo. Akivaizdu, kad princas jau gerokai vėlavo.
Užkerėtos pincesės žvilgsnis buvo ilgesingas
Deja pasiekus išsvajotąjį kelionės tikslą, pasirodė, kad ne sezono metu karalių pilis restauruojama ir todėl nedirba. O restauruoja pilis jie čia iš pagrindų, pirmiausia išrenka po akmenuką ir po to vėl surenka. Mes atėjome būtent tuo metu, kada ji buvo išrinkta į akmenukus.
Restauruojama karalių pilis
Rytinis fligelis - miegamieji kambariai
Na ką gi, kelionės juk žavios ne dėl tikslo pasiekimo, o dėl proceso, todėl per daug nenusiminėme.
Pamatai
Apsisukome, įsijungėme savo Jet-Pack’us ir parskridome namo.
Pirmąją dieną Lisabona paskendusi debesėlyje. Visur rūkas, o drėgmė kaip turkiškoj pirty. Kokie 20 laipsnių ir 50% drėgmės. Beje, vietinė šiluma vėsesnė už lietuvišką. Čia 20 laipsnių gan vėsu.
Jūrų šuo
Pajūry… nors gal teisingiau būtų sakyti pavandeniny saulės nerasta, bet labai tinkamas oras pasnaust. Pastebėjimas – be rūbų šilčiau negu su rūbais. Vandeny šilčiau negu ant kranto.
Rinkimų agitacijos trimitas
Šiuo metu vyksta rinkimai. Rinkiminę agitaciją čionykščiai supranta kaip paradą. Kandidatas vaikšto vietine piliofkę su muzikantais, kalbina žmones, spaudžia praeiviams rankas.
Kelte į Costa da Caparica
Eilėje prie Pasteis de Belém ...
Pasteis de Belém ...
Pasteis de Belém yra tokie pyragaičiai, kurių receptas saugomas seife ir gamina juos tik čia. Sklando gandai, kad Madona specialiai čia atvažiuoja jų pirkti. Iki 1820 metų jų skoniu mėgavosi tik vienuoliai. Jau beveik 200 metų juos ragauja ir pasauliečiai. Pačių pyragaičių nuotraukų nededu, nes vienuoliai paprašė ištrinti.
Gatvė prie namų
Fasasasasasdas
Saldainių fabrikas "Pergalau"
Hidrantaš
Šituose kraštuose niekas neremontuoja fasadų, kaip pastatyta, taip ir stovi… nublukę ir apsitrynę, tokie sendinti visi :)
Kadangi sergu ir į lauką eiti negaliu yra laiko truputį parašinėt apie buvusias keliones. Pastaroji buvo pas čekus. Ten buvome neilgai, tačiau labiausiai įstrigo antroji diena, kai mašiną palikome miestuke vadinamame Hřensko ir patraukėme pėsčiomis į Pravčicka brana – didžiausią ir gražiausią smiltainio uolą–tiltą Europoje, iškilusią 16 metrų nuo žemės.
Pravčicka brana
Brana Jumpology
Smiltainio uolynai, atsukus branai užpakalį
Pufikas
Uolynai pakeliui į Pravčicka brana. Jumpology.
Bet ne brana buvo pasivaikščiojimo gėris, o ėjimas link upės. Pasigrožėję kalnų vaizdais, leidomės prie Kamenickos upės. Saulėlydžio spinduliai ir stebuklinga gamta čia sukuria pasakišką atmosferą.
Kamenicos pakrantės
Kamenica
Laiptai tarp smiltainių
Šaknys
Jaukus miško takelis
Treko vinis turėjo būti plaukimas upe valtelėmis, tačiau prieš porą savaičių buvęs potvynis sugadino uostą. Aišku tai sužinojome gerą valandėlę paėjėję iki jo mišku. Kadangi išdidūs lietuviai niekada neina atgal, mes apsisukome ir iškėlę nosis nuėjome į priekį.
Grįžę į Hřensko radome prizą siurprizą, kainavusį ~100 Lt :)
Prizas siurprizas
Su vietiniu pareigūnu geruoju susitarti nepavyko. Į bandymą papirkti jis sureagavo itališku temperamentu mojuodamas rankomis ir čekiška vokiečių kalbą surikdamas “O nain…. kriminal! Nain!” :)
Hiking trails. Šitas patiko, nes yra žemėlapis padedantis susivokti rajonuose Bohemian Switzerland, Šluknovsko and Lužické mountains, Tisá, Saxon Switzerland. Kiekvienas rajonas trumpai pristatytas, galima lengvai pasirinkti pagal tai ar labiau nori važinėt dviračiu ar vaikščiot.
Kelionių agentūros siūlomas Čekijos turas. Protingieji kurmiai primokė, kad verta pažiūrėti kokias vietas į savo kelione traukia kelionių agentūros :) Tokiu būdu lengvai ir greitai susidėlioja maršrutas.
BETT paroda
