Dolina Pięciu Stawów Polskich

Vieno paskutiniųjų ilgųjų savaitgalių proga patraukėme visokių (aukštųjų) Tatrų link į Dolina Pięciu Stawów Polskich. Nuo namų pajudėjome apie 7 valandą, Lenkijos platybes įveikėme per maždaug 15 valandų. Laikas ne rekordinis, bet ir važiavome neskubėdami, su nedideliu sustojimu pamiegoti.

Vilnius - Zakopanė, 15 valandų kelio

Kiek pailsėję iškeliavome į trasą. Pirmuosius keletą kilometrų pasikėlėme keltuvu iš Kuznice (924 m). Tuo labai džiaugiuosi, nes net ir nukirpus 4 km keltuvo dalį trasoje užtrukome daugiau nei 10 valandų, sukorėme 15 km. Čia įskaitant stovėjima eilėje prie keltuvo ir kėlimąsi :). Jei būtume pasiryžę eiti visą maršrutą, būtų tekę nuo paskutinių grandinių nulipti jau visai sutemus. Keltuvas kainavo apie 30 Lt.

Aukštųjų Tatrų maršrutas. 1 diena - raudona, 2 diena - žalia, 3 diena - mėlyna spalva.

Pirmosios dienos maršruto pradžia buvo labai atpalaiduojanti, daugiau turistinio pobūdžio.

Sklandytuvas kažkur netoli nuo Svinica viršūnės. 1986 m.

Rasa ir grandinės

Ežeriokas Czarni Staw Gasienicow

Antroji dalis buvo kur kas įdomesnė. Daugiau nei pusę laiko sugaišome karstydamiesi grandinėmis. Ši kelionės dalis pasiekė mano ekstremalumo ribas. Pavargusios rankos vos nulaikė mano svorį stačiose olose. Pradžioje sudėtingi perėjimai atrodė smagūs, bet netrukus pradėjau tikėtis, kad ši grandinė jau paskutinė, tačiau jos vis nesibaigė ir nesibaigė. Tiesa kartais grandines pakeisdavo kopetėlės. Šios atkarpos nuotraukose nefiksavau, nes ne tai buvo galvoje. Lauksiu Mindaugo nuotraukų…

Taigi pirmoji diena: Zakopane, Kuznice, keltuvu į Kasprov vrch, Svinica, Kozi vierch, chata prie ežero Przedni Staw Polski (http://www.piecstawow.pl/en/ceny.html). Kambario negavome, nes buvo savaitgalis, geras oras, žinoma ir atitinkamas kiekis žmonių. Na bet miegoti ant grindų, valgykloje, yra geriau negu miegoti lauke.

Koks skirtumas kur miegoti, svarbu šilta

Antrąją dieną komandos narių norai išsiskyrė. Norėję išnaudoti kiekvieną akimirką iškeliavo tolimuoju taku, o tinginukai kaitinosi saulutėje prie ežero Morskie Oko. Kadangi buvau prie tingiųjų, pasimėgavau 15 km trasyte su nesudėtingais pasikėlimais, apie 10 val., įskaitant poros valandų pasideginimą prie ežero.

Antroji diena ratuku: Przedni Staw Polski, Czarny Staw Polsky, Szpiglasowa Przelesc, Morskie Oko, Swistowa Czuba ir nakvynė toje pačioje chatoje. Šį kartą kambarį užsisakėme iš anksto.

Kai trasa per lengva... einant link Szpiglasowa Przelesc

Chata pod Rysmi (http://www.chatapodrysmi.sk)

Chata pod Rysimi turbūt didžiausia ir populeriausia toje apylinkėje, nes į ją galima privažiuoti su mašina. Sutikome ten kelis lietuvius, kurie taip ir padarė.

Einant takučiu aplink Morskie Oko

Trečioji diena mus pasitiko lietumi. Buvome apsidžiaugę, kad pavyks nemokamai nusimaudyti, beeet, deja lietus pasibaigė prieš pat išeinant. Gerai, kad bent rūkas liko.

Ežeriukas palei chatą

Išeidamasgalvojau, kad užtruksime labai ilgai eidami pėsčiomis visą nuobodžią dalį, kurią eidami pirmyn sutrumpinome keltuvu, tačiau be grandinių visus 15 km pavyko įveikti per 7 su puse valandos.

Raudonasis ežeriokas Czervony Staw

Miškelis pakeliui į Murowaniec

Taigi trečioji diena: Przedni Staw Polski, Wielki Woloszyn, Murowaniec, Kuznice.

Suma sumarum maršrutą vertinu kokiais 9 balais iš 10. Labai gerai suderintos aštrių pojūčių, poilsio ir užburiančių vaizdų dozės. Jei dar kas pastatytų teleportą per Lenkiją… :)

Visa kelionė truko 5 dienas. Kainavo maždaug po 350 Lt kiekvienam iš 4 lengvojo dyzelinio automobilio keleiviui. Ėmėme po 160 zlotų, šių pinigų pilnai pakako išlaidoms Lenkijoje. Didžiąją dalį maisto naudojome atsivežtą iš Lietuvos. Maistas į 350 Lt įskaičiuotas.

Labai užskaitau pagyvenusį, bet labai sėkmingą Magellan Triton 1500 offroad GPS’ą kuriame visas tris dienas sukosi skanuotas žemėlapis. Dienai kelio užteko 2 komplektų, viso 12 vnt. AA dydžio baterijų.

Skanuoto žemėlapio vaizdelis Magellane

Kaip matosi iš vaizdelio, skanuoto žemėlapio visiškai tiksliai užmapinti koordinačių plokštumoje man dar nebuvo pavykę, bet maždaug puskilometriuko paklaida didelės įtakos nedaro, kai svarbu nepražiopsoti trasų susikirtimų. Tame pačiame GPS’e pakurtas iGo sėkmingai parvedė mus į Lietuvą.

Daugiau nuotraukų čia: http://www.facebook.com/#!/album.php?aid=65517&id=1386824264

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Vilniuje galima gan sėkmingai pahaikinti.

Štai ~4 val. maršrutukas, kurį sekmadienio rytą sukorė nedidelė grupelė vadovaujama EGO.

Rytas buvo ankstyvas, dėl to reikėjo pasveikinti saulę prasitempiant.

Saulę sveikino ir mėnulis bei kosminiai laivai brazdinantys dangaus platybes.

Dar maršruto pradžioje, užtikome instaliaciją vartotojiškumo tema su laisva improvizacija paskenduolės motyvais.

Nors dar ne bobų vasara, bet tiltas jau apžėlęs.

Pagaliau atsisveikinome su miesto artefaktais ir patraukėme laukais.

Upėmis…

Mišku…

Už TUPUTIŠKIŲ SERPANTINO… (taip, taip, Vilniuje yra serpantinas… ir TUPUTIŠKĖS :D), minutę paėję bėgiais susitranzavome pirmą pasitaikiusį automobilį, parvažiavome miestan.

… tuputiškės :]

p.s. vos nepamiršau paminėti … pasirodo Vilniuje yra zoologijos sodas! Pasakyti kur – negaliu, bet paėjus gerą galą mišku nuo Belmonto, galima rasti kuo puikiausią zoologijos sodą :)

I togo, 2008.06.20 – 2008.06.24, kuomet doras lietuvis, pasisukęs Maximos pusėn, privalėtų kalbėti mantrą “AČIŪ stipriam aloholiui, ačiū stipriam alkoho….”, atsukau maximai nugarą ir patraukiau kalnuosna.

Kokio velnio, paklausite Jūs? O gi to, kad ten:
a) Gražu
b) Viską ko reikia turi su savim
c) Nėra žmonių
d) Grynas oras
e) Galima gerti iš kalnų upės
f) Yr proga, ofiso kėdės dėka, lėkšta tapusią šikną pratampyt
g) Galima miegoti miegmaišyje (jei vietų chatoje nėra, lauke – po suoliuku)
h) Gali smirdėti, nesišukuoti, valgyti rankomis ir niekam nerūpės, nes ant 4 dienos, visi tokie pat tampa
j) Galima šokti ant uolos
k) Maudytis lediniame kalnų ežere

Kalbant apie maudymąsi ežeruose: keistas ten vanduo – iš toliau mėlynas atrodo, nors vienok, nusimaudžius mėlynas nepatampi :)

Bendrai paėmus, kalnuose slidinėti reiktų, bet jei jau sniego mažoka, galima bent vaizdų pasižiūrėt, bei su vietiniais slovakais pabendraut. Tiesa kalba jų nesuprantama: tipiškas šortukinis kalnų slovakas, sutiktas kalnuose yra labai daugoviškas, dažniausiai su ūsiukais, tačiau kalba lyg rusas per jėgą privestas lenkiškai kalbėt.

Nors ne bėda tai visai, kai gerą galą palipęs tik su savo kompanionais, sutinki žmogų, tai tarptautine kalnų kalba susišneki. Svarbiausia pasisveikinti teisingai: “Ahoi” arba “Češč” :) Šituos žodžius net kalnų ožiai supranta.

O kokia laimė, po 8 valandų ėjimo horizonte pamatyti chatą!

Žemiau yra kadras iš Rysy – aukščiausios Lenkijos viršūnės, estinčios pasienyje su Slovakija.

Yra ant Rysiaus tokia taburietka, kur galima horizontais netrukdomai pasidžiaugt ir užtarnauto poilsio minute pasimėgaut.

Vien-žo, nėr čia ką daug kalbėt, gerai ten, ir tiek :)