Vakar buvo Joninės, šiandien ore tvyro atostogos. Miestas tuščias. Nuo pat ryto toks jausmas, lyg darbe šeštadienį sėdėčiau. Atostogų nuotaikos traukia mintis į tolį. Į kalnus. Ypač kai apsidairius aplink trūksta 2 palatos draugų išmynusių į Alpes. Pabandysiu keletu nuotraukų įpūsti rusenančias atostoginių minčių žarijas :)
Ukrainoje, Kryme, netoli Jaltos, Чатырдаг (Čatyrdag) kalno šlaite yra ola, kuri vadinas Эмине-Баир-Хосар (Emine-Bair-Chosar), lietuviškai tai reiškia “mamutų ola”.
Mamutų ola
Mamutų, nes anksčiau į šią olą įėjimas buvo per šulinio pavidalo skylę žiojėjančią žemėje, pro kurią įkrito mamutas, kuris taip ir liko voliotis. Vėliau piemenys olą apsodino medžiais, kad jų ganomi gyvuliai nekristų į olą.
Mamuto kauliukai
Pilna ten visokių stalaktitų, stalagmitų, stalagmatų, požeminių dvisluoksnių ežerų, grybų, šokolado kalnų ir sienų iš stuburų.
Akmeninis grybas
Požeminių ežerų vanduo stipriai prisotintas mineralinių medžiagų, todėl jo paviršiuje formuojasi mineralinė plėvelė. Kartais ji tiek sustorėja, kad ežero paviršiuje atsiranda akmens sluoksnis. Toliau besikaupiantis vanduo pradeda formuoti antrą ežero aukštą. Žemiau esančioje nuotraukoje matyti išdžiuvęs dviejų sluoksnių ežeras.
Išdžiuvęs dvisluoksnis požeminis ežeras
Sienutė iš stuburiukų
Olos šeimininkas - Tamsusis Speleologas
Širšių lizdas
Akmeniniam varvekliui užaugti reikia daug laiko. Centimetras susiformuoja per tūkstantį metų. Atrodo, kad stalagmatas (tas iš viršaus) tuoj tuoj pasieks stalaktitą (tą iš apačios), juk liko vos centimetras, o iš tiesų reikės dar tūkstančio metų. Senos legendos byloja, kad tai suakmenėję įsimylėjėliai, laukiantys, kol pagaliau jų lūpos susilies ir jie galės būti kartu.
Įsimylėjėliai tūkstančius metų laukiantys kol jų lūpos susilies
Menė
Varvekliai
Saldumynai, irisai, kremai, tortai ir chalva
Bankuchenai
Nepamiršk - priešas klausosi
Lyrinis nukrypimas …
Praeitis plaikstosi vėjyje kaip voratinkliai, po truputį prarasdama formą. Fotografuoju. Bandau įamžinti akimirką, užfiksuoti ir užšaldyti ką patiriu. Pliauškinu jūros brizą, meilę, vėsų olos orą karštą vasaros dieną, jaudulį ar delfinus juodojoje jūroje.
Pykstu ant smegenų, kurios leidžia nugrimzti praeičiai į dumblą. Kai kurių akimirkų ypatingai gaila, norėtųsi jas užšaldyti, neleisti išblėsti. Turėti viduje kertelę, į kurią grįžęs vėl galėčiau išgyventi tą patį.
Fotografuoju. Vis bandau įamžinti akimirką, užfiksuoti ir užšaldyti ką patiriu, gaminu mažus lėkštus gyvenimo fragmentų atspindžius, nepasiduodančius laiko erozijai.
