Pirmąją dieną Lisabona paskendusi debesėlyje. Visur rūkas, o drėgmė kaip turkiškoj pirty. Kokie 20 laipsnių ir 50% drėgmės. Beje, vietinė šiluma vėsesnė už lietuvišką. Čia 20 laipsnių gan vėsu.
Jūrų šuo
Pajūry… nors gal teisingiau būtų sakyti pavandeniny saulės nerasta, bet labai tinkamas oras pasnaust. Pastebėjimas – be rūbų šilčiau negu su rūbais. Vandeny šilčiau negu ant kranto.
Rinkimų agitacijos trimitas
Šiuo metu vyksta rinkimai. Rinkiminę agitaciją čionykščiai supranta kaip paradą. Kandidatas vaikšto vietine piliofkę su muzikantais, kalbina žmones, spaudžia praeiviams rankas.
Kelte į Costa da Caparica
Eilėje prie Pasteis de Belém ...
Pasteis de Belém ...
Pasteis de Belém yra tokie pyragaičiai, kurių receptas saugomas seife ir gamina juos tik čia. Sklando gandai, kad Madona specialiai čia atvažiuoja jų pirkti. Iki 1820 metų jų skoniu mėgavosi tik vienuoliai. Jau beveik 200 metų juos ragauja ir pasauliečiai. Pačių pyragaičių nuotraukų nededu, nes vienuoliai paprašė ištrinti.
Gatvė prie namų
Fasasasasasdas
Saldainių fabrikas "Pergalau"
Hidrantaš
Šituose kraštuose niekas neremontuoja fasadų, kaip pastatyta, taip ir stovi… nublukę ir apsitrynę, tokie sendinti visi :)
Kadangi sergu ir į lauką eiti negaliu yra laiko truputį parašinėt apie buvusias keliones. Pastaroji buvo pas čekus. Ten buvome neilgai, tačiau labiausiai įstrigo antroji diena, kai mašiną palikome miestuke vadinamame Hřensko ir patraukėme pėsčiomis į Pravčicka brana – didžiausią ir gražiausią smiltainio uolą–tiltą Europoje, iškilusią 16 metrų nuo žemės.
Pravčicka brana
Brana Jumpology
Smiltainio uolynai, atsukus branai užpakalį
Pufikas
Uolynai pakeliui į Pravčicka brana. Jumpology.
Bet ne brana buvo pasivaikščiojimo gėris, o ėjimas link upės. Pasigrožėję kalnų vaizdais, leidomės prie Kamenickos upės. Saulėlydžio spinduliai ir stebuklinga gamta čia sukuria pasakišką atmosferą.
Kamenicos pakrantės
Kamenica
Laiptai tarp smiltainių
Šaknys
Jaukus miško takelis
Treko vinis turėjo būti plaukimas upe valtelėmis, tačiau prieš porą savaičių buvęs potvynis sugadino uostą. Aišku tai sužinojome gerą valandėlę paėjėję iki jo mišku. Kadangi išdidūs lietuviai niekada neina atgal, mes apsisukome ir iškėlę nosis nuėjome į priekį.
Grįžę į Hřensko radome prizą siurprizą, kainavusį ~100 Lt :)
Prizas siurprizas
Su vietiniu pareigūnu geruoju susitarti nepavyko. Į bandymą papirkti jis sureagavo itališku temperamentu mojuodamas rankomis ir čekiška vokiečių kalbą surikdamas “O nain…. kriminal! Nain!” :)
Hiking trails. Šitas patiko, nes yra žemėlapis padedantis susivokti rajonuose Bohemian Switzerland, Šluknovsko and Lužické mountains, Tisá, Saxon Switzerland. Kiekvienas rajonas trumpai pristatytas, galima lengvai pasirinkti pagal tai ar labiau nori važinėt dviračiu ar vaikščiot.
Kelionių agentūros siūlomas Čekijos turas. Protingieji kurmiai primokė, kad verta pažiūrėti kokias vietas į savo kelione traukia kelionių agentūros :) Tokiu būdu lengvai ir greitai susidėlioja maršrutas.
Kelionės tikslą rinkomės gan ilgai. Gal Austrija, gal Slovakija, Bulgarija, Rumunija… Na o bet tačiau, kadangi alus gerti sveika – pasirinkome Čekiją :) Nenoriu daug rašyti, tiesiog pasidalinsiu keletu vaizdų.
Jis atėjo anksti ryte, kol mes dar miegojome
Jį valgė geniai
Grįžtant iš pilies mūsų laukė audra
Per čia dvasios patenka į mūsų pasaulį
Nu rimtai patenka :)
Į kitą upės pusę
Vingūriuoja mišku
Čiurlena tarp uolų
Vaga plečiasi, srovė įgauna daugiau syvų
Į tą kalną buvome užlipę
Ar tai tolimas misterio Puntuko giminaitis? O gal gigantiškas keksiukas vidury miško?
Aukštų kalnų čia nerasite, bet miškai, kalniukai, smiltainio luitai ir slėniai turi magijos.
Ego tėvukas dviračiu išvyko į kelių tūkstančių kilometrų kelionė iki Ukrainos. Šeštadienį nusprendėme jį šiek tiek palydėti nuo Lietuvos pasienio iki Lenkijos. Viso gavosi apie 130 km. tripas. Važiavom iš Kalvarijos į Suvalkus, tada Seinius, Lazdijus ir atgal į Kalvariją.
Atkarpa nuo Kalvarijos iki Suvalkų buvo nuobodi, nes ėjo per autostradą. Tikras malonumas prasidėjo grįžtant nuo Suvalkų iki Kalvarijos.
Rekomenduoju visiems pravažiuoti šiais kaimo keliukais. Dalis maršruto turi dviračių takus, kitoje dalyje automobilių eismas labai neintensyvus. Netoli Suvalkų aptikome Jezioro Dowcień, puikų ežerioką maudymuisi su poilsiaviete. Buvo karšta, tad ežeras teikė dvigubą malonumą.
Kitas dėmesio vertas sustojimas – Rudaminos piliakalnis. Nuo jo atsiveria puikus kraštovaizdis ir saulėlydis. Tiesa su savim turėjau tik telefoną, jo galimybių nuotaikai perteikti tikriausiai nepakaks.
Vaizdas nuo Rudaminos piliakalnio
Kelionę pradėjome 12 val., baigėme 22. Gryno važiavimo gavosi apie 6 valandos, 130 km. Vietovė palyginti kalnuota. Paanalizavus GPS duomenis, paaiškėjo, kad aukščio svyravimas ~120 m. Kelionės pabaigoje ypatingo fizinio nuovargio nesijautė.
Vienoje nuokalnėje netgi pavyko viršyti leistiną 50 km/h. greitį :)
Distance 127.7 km
Min Alt 106.000 meters
Max Alt 228.000 meters
Max Speed 35.1 km/hour
Avg Speed 12.3 km/hour
Start Time 2009-07-18 12:27:25
End Time 2009-07-18 22:47:52
Ech, kaip norisi taip išvažiuot kokiom 5 dienom ir pajamt kokį 1000 km :) Ech tas saulėlydis, šviežiai nupjautos žolės kvapas ir vėjas kedenantis plaukus…
Žmonės kalba, kad Švedijoje, kaip ir Lietuvoje, yra dvi žiemos, viena balta, kita žalia.
Nesuprantu, kaip šokėjai čia išbūna po keletą savaičių. Mano batareikos be nornalaus miego režimo po biški atjunginėja maitinimą įvairioms kūno vietoms. Pirmiausia smegenims…
… more and more people seem to find an interest in helping the camp as volunteers in different positions. For this we are truly grateful and from some point it feels like even though we are taking care of the administration, it’s not only us running the camp any longer…
Tai žodžiai iš stovyklos istorijos puslapio. Manau, kad į savanorių kategoriją patenka ne tik oficialieji savanoriai. Kiekviena spalvota asmenybė įlieja savo atspalvį į pusiau siurealistinį Herrango natiurmortą.
Čia kiekvienas yra reikalingas. Moki dainuoti – scena tavo. Vairuoji – vežiok pavėlavelius iš oro uosto. Pieši – papuošk aplinką. Kerpi – pataisyk kam nors šukuoseną. Tiesiog gražiai šoki – suteik pasitenkinimo partneriui ir visoms grožio ištroškusioms akims.
Keli kadrai iš Savoy Ballroom prieigose įrengtos Linos kirpyklėlės, kur skolintomis žirklėmis ji kirpo Aistę.
Laurynas ir Aistė
Linos kirpykla atvirame ore
Atspindžiai
Kas nors mokate išvaikyti uodus? Man reikia Jūsų paslaugų :)
Nuo to momento, kai įsėdome į keltą nepalieka jausmas, kad iš Lietuvos taip ir neišvažiavau. Gal 40 lietuvaičių jau stovykloje. Dar krūva rusiukų ir kitokio plauko lindyhoperių pažįstamų iš Swinglandijos ar praeito Herrango zuja aplink. Trumpai tariant – namai.
Tikruose nemauose neturėjau brolių ar seserų su kuriais reiktų dalintis žaislais, čia turiu rimtą konkurentą interneto platybių užkariavimo srityje.
Kelte sutikome GPS Mixą ir Martyną, tad kiek labiau nei visada apžėlusį kelionės tikslą pasiekėme laiku.
Stovyklos nuotaika ir sistema nepasikeitus, šiais metais gal kiek mažiau žmonių ir dancebanana dvigubai didesnė.
Niekaip nesuprantu, kodėl mokyklos virtuvė vis dar vadinasi “russian kitchen”, nes pagal ten tūnančių lietuvių skaičių ir lietuviškų palapinių miestelio dydį, visą mokyklos rajoną drąsiai galima būtų perkrikštyti į “Lithuanian town”. Beje, jei registravotės ir gavote nuolaidą su sąlyga, kad padėsite valyti russian kitchen, turėkite omenyje, kad reiks sumokėti pilną kainą, o nuolaidos dalį atgausite tik po tovyklos.
Vienas iš stovyklos filosofijos kertinių akmenų – savanorystė. Pirmus metus dirbusieji savanoriais pasakojo, kad padirbėjus pasikeičia požiūris. Jautiesi šeimininkas, priimantis šokėjus į svečius. Iš to atsiranda atsakomybės jausmas ir vertybių solidarizacija.
Čia pilna swingo šokių žvaigždžių ir korifėjų. Labai mėgstu Peter Logginsą. Jo šokio stilius labai subtilus, bet kartu ir dinamiškas. Tai ką jis daro atrodo labai mažai, bet efektyvu :)
Josette Wiggan, kitais metasi Herrang’e tikriausiai nebepamatysime, nes ji gavo kontraktą dviems metams. Bet kaip juokavo Lenartas – “Juk galėsi pasakyti, kad susirgai ir atvažiuoti pas mus?”.
Mūsiškiai okupavo šokių aikštelę.
Ir darbo vietas…
Tiems kuriems tualete pristigo šikpopierio, pagelbės straipsnis ant pliauskos: "How to make paper from wood".
Spėju, kad fotkės kuriam laikui baigiasi, nes dabar laisvalaikiu tarp pamokų užsiimsiu miegojimu :)
Keltas Tallink Romantika iš Rygos į Stokholmą išplaukė laiku, 17:30 pajudėjome Švedijos link. Atvykimo tašką pasieksime 9:30. Kompanijoje be manęs yra dar vieną fotomėgėja, bus proga palyginti, kaip skirtingi fotografai skirtingai mato tą patį.
Iš Pakalnės kaimelio į Nidą laivu nuplaukėme apytikriai per valandą. Idealus laiko tarpas paganyti akis ir nusnūsti posmelį.
Plaukdami stebime krantą
Krantas stebi mus
Aplink ramuma
Pradėjau moraliai ruoštis kelionei į Herangą. Prieš kiekvieną tolimesnę kelionę viduje jaučiu jaudulį. Nedidelė baimė, kaip smulki dildė švelniai brūžina paširdžius ir skrandį. Nežinau kas baugina labiau – kelionė ar žinojimas, kad tai ką darau – darau negrįžtamai. Baimė neracionali, nes konkrečios priežasties nėra. Jei reikia, galiu sugalvoti priežasčių: pamiršiu pasą – į keltą nespėsiu, nuvilsiu žmones važiuojančius kartu. Nepasiimsiu kimono ir kaukės – negalėsiu dalyvauti teminiame vakarėlyje, nuvilsiu šokių partnerę. Bet priežastys niekinės, nes suvokdamas jas, suvokiu, kad jų nebebijau. Dildę stumdo žinojimas, kad visko prisiminti negaliu, numatyti nenumatomų dalykų nesugebu. Keltas išplaukia penktadienį iš Rygos. Šeštadienį ryte būsiu Švedijoje.
Vakar buvo Joninės, šiandien ore tvyro atostogos. Miestas tuščias. Nuo pat ryto toks jausmas, lyg darbe šeštadienį sėdėčiau. Atostogų nuotaikos traukia mintis į tolį. Į kalnus. Ypač kai apsidairius aplink trūksta 2 palatos draugų išmynusių į Alpes. Pabandysiu keletu nuotraukų įpūsti rusenančias atostoginių minčių žarijas :)
Ukrainoje, Kryme, netoli Jaltos, Чатырдаг (Čatyrdag) kalno šlaite yra ola, kuri vadinas Эмине-Баир-Хосар (Emine-Bair-Chosar), lietuviškai tai reiškia “mamutų ola”.
Mamutų ola
Mamutų, nes anksčiau į šią olą įėjimas buvo per šulinio pavidalo skylę žiojėjančią žemėje, pro kurią įkrito mamutas, kuris taip ir liko voliotis. Vėliau piemenys olą apsodino medžiais, kad jų ganomi gyvuliai nekristų į olą.
Mamuto kauliukai
Pilna ten visokių stalaktitų, stalagmitų, stalagmatų, požeminių dvisluoksnių ežerų, grybų, šokolado kalnų ir sienų iš stuburų.
Akmeninis grybas
Požeminių ežerų vanduo stipriai prisotintas mineralinių medžiagų, todėl jo paviršiuje formuojasi mineralinė plėvelė. Kartais ji tiek sustorėja, kad ežero paviršiuje atsiranda akmens sluoksnis. Toliau besikaupiantis vanduo pradeda formuoti antrą ežero aukštą. Žemiau esančioje nuotraukoje matyti išdžiuvęs dviejų sluoksnių ežeras.
Akmeniniam varvekliui užaugti reikia daug laiko. Centimetras susiformuoja per tūkstantį metų. Atrodo, kad stalagmatas (tas iš viršaus) tuoj tuoj pasieks stalaktitą (tą iš apačios), juk liko vos centimetras, o iš tiesų reikės dar tūkstančio metų. Senos legendos byloja, kad tai suakmenėję įsimylėjėliai, laukiantys, kol pagaliau jų lūpos susilies ir jie galės būti kartu.
Įsimylėjėliai tūkstančius metų laukiantys kol jų lūpos susilies
Menė
Varvekliai
Saldumynai, irisai, kremai, tortai ir chalva
Bankuchenai
Nepamiršk - priešas klausosi
Lyrinis nukrypimas …
Praeitis plaikstosi vėjyje kaip voratinkliai, po truputį prarasdama formą. Fotografuoju. Bandau įamžinti akimirką, užfiksuoti ir užšaldyti ką patiriu. Pliauškinu jūros brizą, meilę, vėsų olos orą karštą vasaros dieną, jaudulį ar delfinus juodojoje jūroje.
Pykstu ant smegenų, kurios leidžia nugrimzti praeičiai į dumblą. Kai kurių akimirkų ypatingai gaila, norėtųsi jas užšaldyti, neleisti išblėsti. Turėti viduje kertelę, į kurią grįžęs vėl galėčiau išgyventi tą patį.
Fotografuoju. Vis bandau įamžinti akimirką, užfiksuoti ir užšaldyti ką patiriu, gaminu mažus lėkštus gyvenimo fragmentų atspindžius, nepasiduodančius laiko erozijai.
Stovyklos nuotaika ir sistema nepasikeitus, šiais metais gal kiek mažiau žmonių ir dancebanana dvigubai didesnė.
